Rūtažinios Blogr.lt tinklaraštis

Rūtažinios
AR VERTA IŠSAUGOTI PILIS(iakalnius), PARKUS IR SENAMIESČIUS?

Rašiau vienai draugei lietuvių kalbos kalbai tekstuką ir nusprendžiau pasidalinti juo :)

Lietuvoje gausu piliakalnių, dvarų, senųjų parkų bei senamiesčių. Daugelis kartų ėjo eina ir esi jų pasižiūrėti, pasigrožėti, pasiklausyti išlikusių legendų apie juos. Tačiau, kaskart senamiesčių ir dvarų, gal net piliakalnių is mažės ir mažės, nes daugelis žmonių nebeįvertins tai, kas jau buvo, norės tobulėti ir plėstis. O plėtimuisi reikės vietos. Todėl iškyla klausimai: ar svarbu išsaugoti senamiesčius, senus dvarus bei  jų parkus? Kaip jų plėtimąsis gali peveikti mūsų visuomenės žinias apie protėvių paliktą paveldą?
Aš manau, kad didžioji dauguma  žmonių, o ypač karta, gimusi iki 1991 metų(nepriklausomybės metų) atsakytų, jog privalu išsaugoti tai, ką turime ir plėtimuisi reiktų rasti tinkamą erdvę, o  ne naikinti kultūrinė paveldą. Šiuolaikinėje Lietuvoje trūksta bendravimo ir supratingumo tarp jaunuolių ir vyresnio amžiaus žmonių. Šį sakinį reiktų suprasti perkeltine prasme, tai yra, kad tiek šiuolaikinis jaunimas, tiek brandesnio amžiaus  žmonės, yra vienodai kalti dėl kultūrinio paveldo išnykimo: jaunimas linkės kopijuoti Vakarų kultūrą, todėl jiems nėra stimulo domėtis savo kaltūra, paveldais…O brandesnio amžiaus  žmonės apstojo pasakoti apie mūsų  šalies praeitį, piliakalnių, pilių, dvarų ir senamiesčių istoriją.  O  juk mūsų protėviai paliko pėdsakų siaurutėse senamiesčio  gatvelėse, didinguose dvaruose bei parkuose. Gaila, kad ir mūsų valstybės kai kurie atstovai tam yra abejingi: neseniai Lietuvos Ryto tinklapyje pasirodė straipsnis:“Varėno biurokrate, užmušk iniciatyvą!“ Šiame straipsnyje yra aprašyta apie  vietos  žmonių iniciatyvą sutvarkyti šalia Liškiavos esančius mitologinius Laumės ir Raganos akmenis, apie kuriuos sklando legendos ir mitai. Tačiau vienas vietos biurokratas pažadėjęs viską padaryti legaliai (užpildyti reikiamus dokumentus ir juos antspauduti), tiesiog atsisakė, nes rado kažkokią banalią priežastį to neįgyvendinti, tiksliau…Jam tai buvo nenaudinga (na, bent jau tokie sklando gandai).
Smagu, kad dar yra idėjinių, inciatyvių žmonių, kaip Vidmantas Bakūnas (jis Lietuvos Ryto fotokorespondentas), kuris skatinamas tik savo dvasinio tobulėjimo ir minties, imasi tokių veiksmų, kaip senovės relikvijų išsaugomijo: prižiūrėti piliakanius, juos sutvarkyti, pagal legendas atrasti dar nematytas vietas arba „prikelti iš numirusiųjų“ jau užmirštas vietas. Jis per pastaruosius metus pabuvojo Varėnoje, Biržuose, Neries regioniniame parke, Velniakampio piliakalnyje ir kitur. Jis subūrė nemaža i žmonių, kurie su tokia pačia inciatyva eitų ir  tvarkytų visas šias vietas, jas prižiūrėtų. Po atliktų darbų jis rašo į internetinį LR tinkalpį apie atliktus darbus ir juos reziumuoja. Po to šiuose vietuose, bent jau kol kas, žadama vesti mažas ekskursijas visiems, kas panorės.
Na, o Vilnius yra turtingas savo pastatų kultūra bei garsiais senais dvarais ir parkais bei senamiesčiu. O tai traukia kitų tautų ir šalių gyventojus. Tačiau gaila, kad daugiausiai dėmesio susilaukia tik miesto centre esantys pastatai, o ypač senamiestis. Žinoma, į juos labiausiai ir investuoja valstybė… Nors aplink Vilnių ir jo rajonuose yra tiek daug vietų, kurioms reikia dėmesio tiek iš valstybės, tiek iš turistų susidomėjimo… Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: daugelis fotografų vestuvinėms fotosesijoms renkasi senus dvarus,  be to, daugelį traukia seni, apleisti dvarai. Vadinasi,dar turime vilties, kad bent kažkurioje srityje, daugiau ar mažiau, yra ir bus besidominčių ne taip populiariais dvarais.
O norint atsipalaiduoti, kad ir  miesto viduryje,  žmonės masėmis  plūsta į Vingio, Sereikiškių, Verkių parkus, kuriuose bando pasigrožėti žaluma, atsipalaiduoti arba tiesiog pabūti. Gaila, kad nedaugelis domisi, kas buvo tose vietose anksčiau, kokie  žmonės  žingsniavo tais takeliais, o gal anksčiau čia nieko nebuvo? Žinoma, kasmet vis daugiau ir daugiau ten yra iškertamų medžių, tačiau, parkų išnykimas dar negresia.
Taip pat gaila, kad pačio senamiesčio erdvė virsta vitrinų alėja, parduotuvių galerija, bet kaip kitaip pritraukti turistą ir jo pinigus į biudžetą? Taip, tik kultūrinėje paveldo aplinkoje  pristatyti vyninių, ledainių ar batų parduotuvių. Žinoma, jei visa tai būtų suderinta pagal tam tikrą amžių ar epochą, galbūt, tai būtų ir gražu, bet dabar: šalia Gedimino pilies stovi „R kioskas“, nemanau, kad tokių kioskių buvo prieš 100 metų. Bet visa tai yra tik dėl vieno: kopijavimas Vakarų Europą, norėjimas plėstis, tačiau tas noras gali panaikinti tai, kas jau sena ir iš viso to gali likti tik  istorija, kurią pasakosime mes…
Baigdama norėčiau pacituoti šiųmetinės J.Basanavičiaus premijos laureato archeologo V.Vaitkevičiaus žodžius viename jo interviu: „Liūdniausia ir lengviausia – pasiklysti savivaldybių lygmenyje. Esu radikaliai nusiteikęs prieš valdininkus, kurie nesinaudoja jiems suteikta galia veikti, taip apribodami ją ir kitiems. Kartu į šiuos žmones žiūriu su užuojauta, kaip į neišnaudotą galimybių potencialą. Skaudu, kai nesuprantama vertybių svarba, o turintieji svertus veikti – nežino kaip. Trūksta grandies, kuri nuoširdžiai pastūmėtų žmones iš vidaus, nes dauguma mūsų pratę dirbti pagal komandas.“ Tad noro ir minties apie viso paveldo ir relikvijų išssaugojimo neužtenka, reikia veikti.

Komentavimo galimybė išjungta.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos